Neviename savo įraše ir pasisakymuose abejoju tauta, Tėvyne kaip savaime suprantamomis vertybėmis. Paprastai klausti, ar tauta yra vertybė,– tai abejoti pačiu brangiausiu mums dalyku. Todėl emigrantas tampa tėvynės išdaviku, mokslininkas, nenorintis dirbti Lietuvoje,– nepatriotišku, o santuokos su užsieniečiais, žinoma, tik iš išskaičiavimo arba kvailumo (ypač merginų). Tai siauras požiūris, pamirštant įvertinti tiek paties žmogaus poreikius (geresnio gyvenimo noras yra normalus dalykas), tiek platesnį kontekstą (kas gaunama iš patirties užsienyje). Nematau, ką aš būčiau skolingas valstybei, kad turėčiau dėl jos aukotis. Sentimentai, istoriniai motyvai ir senolių išmintis čia negali būti pateikiami kaip stiprūs argumentai. Kas man ta istorija? Koks dar Mindaugas? Molotovas-Ribentropas? Nepamenu. Tauta atminties neturi.

Tačiau tautiškumo klausimas man vis viena svarbus, nes jei ne dėl racionalių priežasčių, tai bent jau dėl giliai įdiegto patriotiškumo ir meilės šaliai man norisi joje gyventi. Kokie galėtų būti šitokio pasirinkimo motyvai?

Turiu kol kas du:

  1. Didelis potencialas. Egidijus Vareikis tai puikiai įvardino savo tekste apie naudą būti lietuviu:
  2. Išskirtinumas. Giliausiai jaučiu būtent lietuvių tautą, kalbą, papročius – nes su jais ir užaugau. Todėl būtent lietuvių tauta pasaulio kontekste man tampa tokia išskirtinė, su savo tarmėmis, papročiais, kalba, būdu ir kitomis keistenybėmis. Šitos keistos kultūros puoselėjimas yra absoliučiai unikalus, iš esmės pažinus tik patiems lietuviams, o dėl to neįkainojamas.

Šiuos argumentus apibendrina chrestomatinis 209 užrašas:

„Ne mes Lietuvos, Lietuva – mūsų: geriausia mūsų galimybė.“