Juokdavausi balsu aš iš tų menkų, mažažemių žmogelių, su pasitikėjimu besdamas pirštu į savo beprotiškai apkrautą grafiką: va aš tai dirbu ir, pamatysit, vienądien šis darbas pakeis viską, pastangos bus įvertintos, nuopelnai pašlovinti, o Kubilius sėdės visagalio Dievo Tėvo dešinėje.

Tada juodai dirbi – bet pasaulį pakeisti irgi juk ne kiekvienam. Tai dar daugiau dirbi (čia nebelieka draugų, šeimos, miego), bet vis tiek iš kažkur vis randasi geresnių, kurie ar genijai kokie, ar nemiega, ką aš žinau, bet jis Zuckerbergas, o tu sėdi ant girgždančios kėdės ir grauži vėdarą iš „Iki“. Neatrastas genijus, esi susigraužęs ir pasiklydęs paties susimeistrautoje vienatvėje, ir, dievaži, tai ne tik aš.

Tokia istorija žmonių didžiasiekių, kurie išeina ieškot žvaigždės nemarios, o baigia kasnakt įsitvėrę balkono krašto, gerai žinodami, kad niekad neprilygs tiems galiūnams. Kas man pasakys, kas lieka vidutiniokams? Didžių pasiekimų miražai juk neišnyksta.

Tačiau dideli pasiekimai, mąstau dabar, reikalingi kaip kitų žmonių pripažinimas, kad tu esi svarbus, kad egzistuoji ne beprasmiškai. Man atrodo, kad ta baimė likti nepastebėtiems ir skatina tokius įsiprasmintojus verstis per galvą ir balkono kraštą.

Neįklimpti iliuzijoje, kad reikia pakeisti pasaulį. Nebūtina pakeisti pasaulio, kad būtum žmonių pripažintas. Užuot ėmęsis didžiulio, sunkiai įgyvendinamo ir smarkiai nuo sėkmės priklausomo darbo, gali pradėti nuo kur kas paprasčiau įgyvendinamų, tačiau nemažiau pasitenkinimo suteikiančių dalykų. Sutuoktinis ir vaikai bus tavo pripažinimas. Jiems tavo buvimas yra kertinis, apibrėžiantis pačią šeimą. Trūksta? Draugai, kuriems tu ir būsi išskirtinis, nepamainomas. Dar trūksta? Veikla, nedidelė, bet keičianti bent kelių žmonių gyvenimus.

Burti žmones apie save bus išsyk įprasminanti veikla nelaukiant laurų iš viršaus. Tai tik prioritetų klausimas – kelių dėkingų veidų lygiai taip pat pakaks ambicijoms patenkinti.