Devyniasdešimt pirmaisiais dar buvau per mažas, bet dabar galiu įamžinti.

Pirmiausia paklauskit savęs, ar prisimenat, kur kuri kuriam kampe stovi. Gal taip lengviau bus sau atsakyti, ar tikrai jos iš viso rūpi.

Marijus Mikutavičius / Facebook

Šiaip apsikuitęs toks buvau. Penktos klasės poezija bylojo apie po lova gulintį šiukšlyną ir ant stalo stovintį knygyną. Kubiliai apskritai turi kaupimo geną, kurį geriausiai įkūnyja šią vasarą rastas dar nepradarytas terpentino butelis, pagamintas Estijos Tarybų Socialistinėje Respublikoje.

(…) kodėl žmonės, kurie FB ir kitur sielojasi dėl tilto per Nerį skulptūrų nelaimingosios dalios, visaip aiškindami, jog praradę stovylas prarasime savo istoriją, kažikaip susitraumuosime „ištrindami savo traumines patirtis“ ar dar kokias baisybes, nė kiek nesigraužia, kad nustota tą tiltą vadinti sovietų generolo Černiachovskio vardu?

Vytautas Ališauskas / Facebook

Paskui baigiau mokyklą ir vienu ypu išmečiau viską: žaislus, popiergalius, sąsiuvinius. Jausmą tą aš pamenu: saldus lengvumas, visiška švara, kurioje vietos kaupimo po to jau nebeliko. Stebėjaus net pats, nes dar kaupimo nebuvau išaugęs, tačiau pats veiksmas išvalė.

Gal išvalys ir Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas. Tokioje Vilniaus vietoje stovinčios skulptūros nėra tik istorinio fakto konstatavimas, tai yra simbolis, tebesitęsianti propaganda, kur skulptūros vien savo buvimu kartoja: „tau plovė smegenis, tavo artimuosius trėmė, žudė, žudė, trėmė, žudė, taip tiesiog buvo, buvo, nagi taip buvo…“ (Simas Čelutka), ir šitas kartojimas atbukina skaudžią mūsų praeitį, paverčia ją simuliakru, kuriame prasmė, kaip ir Warholo Campbell’s Soup Cans, ištirpsta:

The more you look at the same exact thing, the more the meaning goes away (…)

Andy Warhol, 1980, POPism.